Ar atpažįstate šį augalą nuotraukoje? Taip, tai būtent jis – ajera, arba, kaip jis dar vadinamas vietinių gyventojų – ayre. Jį pagerbiame su ypatinga meile. Kasmet per Žaliąsias šventes mamos ir močiutės jį išdėlioja palei duris, pakiša po ikonomis, išbarsto po namus. Ne tik dėl grožio ar kvapo – ayre nuo seno laikomas amuletu.
Iš vaikystės prisimenu jos stiprų, aitrų aromatą, kuris apgaubdavo namus po lietaus. Jį rinkdavome pelkėtose pievose, kur vanduo beveik stovi, o žemė po kojomis dreba. Būtent tokiose vietose auga tikrasis, vaistinis ajeras.
Jonažolė turi ne vienos kartos patikrintą galią. Jos šaknis yra tikras natūralus antibiotikas. Jos nuoviras padeda nuo daugelio sunkumų. Sukramtykite šaknį ir danties skausmas atlėgs. Taip pat sakoma, kad jei plaukus plaunate aitriuoju nuoviru – plaukai tampa storesni ir stipresni. Mano močiutė netgi liepdavo mums šiltu vandeniu su ajera skalauti kojas – „nuo nuovargio”, kaip ji sakydavo.
Įdomu, kad ajerą į Ukrainą atvežė totoriai. Jie jį mėtė į upes, ir augalas įsišaknijo. Taigi jo pėdsakų galima rasti palei senuosius totorių kelius. Jis greitai įsitvirtino mūsų kultūroje – nes buvo ir naudingas, ir šventas.
Šiandien galime nusipirkti bet kokių vaistų, bet aš vis tiek grįžtu prie ajros. Ji ne tik gydo – ji palaiko mano ryšį su protėviais, gamta, gimtąja žeme. Ir kiekvieną kartą, kai užuodžiu jos kvapą, manyje kažkas suspaudžia – tarsi būčiau grįžusi į vaikystę, basomis kojomis, rasoje, su aira rankose.
Jei ją atpažinsite – žinokite, kad tai ne šiaip piktžolė. Tai prisiminimas. Tai galia.