Sklypą nusipirkome 93-iaisiais. Jis buvo šiek tiek pasviręs upės link, todėl krituliai išplovė derlingąjį sluoksnį. Viršutinėje sodo dalyje jis buvo plonesnis, o apatinėje – storesnis. Po derlinguoju sluoksniu buvo molis. Pavasarį sklypas buvo įdirbamas traktoriumi. Žemutinėje daržo dalyje dirvožemis buvo minkščiausias.
O viršutinėje dalyje buvo plonas juodžemis, todėl dirbant plūgas pataikė į molio sluoksnį ir visa tai susimaišė. Dirvai išdžiūvus, viršutinė daržo dalis tapo labai tanki. Kasant kastuvu, ji lūždavo gabalais. Jei ji nebuvo sutrupinta iš karto, išdžiūvusi virto beveik akmeniu. Ją buvo labai sunku įdirbti.
Išstudijavus įvairiausią informaciją, tapo aišku, kad tokio reiškinio priežastis – gilus arimas. Žemė darosi tauri dėl požeminių gyventojų: kirminų, vabzdžių, lervų, įvairių mikroorganizmų ir kt. Kiekvienas organizmas gyvena savo sluoksnyje, jam patogiame mikroklimate. Vieni mikroorganizmai renkasi vietą arčiau paviršiaus, kiti – giliai.
Žemėje yra daug mažų praėjimų ir skylučių nuo supuvusių augalų. Šiose vietose kaupiasi drėgmė iš oro masių ir vyksta dujų apykaita. Kai plūgas apverčia žemės sluoksnius, visi praėjimai suardomi ir mikroorganizmai netenka vietos, todėl žūsta. Atsigauti prireikia laiko.
Turėjome pamiršti arimą. Pavasarį atlikome seklų žemės dirbimą ir tuo metu pasodinome bulves. Po poros metų dirva tapo minkšta kaip pūkas. Jei ja vaikščiosi, gali prasiskelti per kulkšnis. Dirbant su elektriniu kultivatoriumi reikia būti atsargiems, nes jis kasa tokią minkštą dirvą. Darbas tokioje dirvoje teikia tik malonumą.