Su kūdikiu prabuvome visą naktį, dabar jam auga dantukai! – sako dvidešimt septynerių metų Aleksandra. – Kai ryte jau snaudėme, išgirdau, kaip mama su vyru vėl barasi virtuvėje. Neturiu jėgų, jie nuolat barasi..
. – O kas nutiko šį kartą?
” – Vovka vakar vėlai grįžo iš darbo, valgė virtuvėje ir neplauna lėkštės. Paliko ją ant stalo. Mama atsikėlė ryte, pamatė ją ir ėmė rėkti! Ji turi reikalą su tais indais, ji negali eiti miegoti, kol virtuvė nesutvarkyta… O Vovka irgi netylėjo. „Jūs, dvi moterys, visą dieną sėdite namie, nieko neveikiate, argi sunku išplauti vieną lėkštę dirbančiam žmogui?” – pasakė, apsisuko ir nuėjo į darbą…
Aleksandra su mama dabar gyvena pas savo mamą – nusprendė, kad motinystės laikui bus geriau. Jos turi butą, bet, deja, už jį dar reikia mokėti ir paskolą. Dabar ten gyvena nuomininkai, kuriems tenka liūto dalis mėnesinės įmokos.
Jei hipoteką tektų mokėti tik iš Vladimiro, Aleksandros vyro, atlyginimo, jiems būtų sunku.
Mama turi gana didelį trijų kambarių butą, vietos pakanka
.
Tačiau santykiai per pusantrų motinystės metų tapo visiškai nekokie. Mama į viską kiša nosį, nurodinėja, diktuoja elgesio taisykles. Padėtį apsunkina tai, kad mama yra pensininkė ir visą dieną sėdi namie su dukra
. – Gal tada ji turėtų sėdėti su anūku, o tu dirbk?
–
klausia Aleksandros
. – Jokiu būdu! – Ji mosteli ranka. – Mama nenori apie tai girdėti. Ji nesėdi su anūku nė minutės, daugiausiai gali mintinai padaryti „ožiuką”
… Aleksandrai sunku, o jos vyrui – dvigubai sunkiau. Jis dirba iki vėlumos, užtenka ne visą darbo dieną – ir nežinia dėl kokios priežasties daugiau: ar dėl to, kad reikia pinigų, ar tiesiog nori mažiau būti namie. Volodia pinigus, visą savo atlyginimą, atiduoda šeimai. Jie perka maisto produktų visiems, taip pat ir jo motinai, namų apyvokos daiktų, moka komunalinius mokesčius.
Tačiau jo uošvė vis dar laiko save padėties šeimininke ir sugeba ryte per kelias minutes užklupti savo svainį, sugadindama jam nuotaiką visai dienai.
– Vovka vakar atėjo vėlai, pavargęs, visi buvome nuėję į savo kambarius! – sako Aleksandra. – Pavalgė, viską paliko ir nesusitvarkė… Net nemačiau, tuo metu jau buvau paguldžiusi vaiką į lovą ir pati atsigulusi, jaučiau, kad naktis bus nelengva. Į virtuvę nėjo. Užtat ryte mama puolė į pykčio priepuolį
… – Matau. Ir jis neužsičiaupė, ar ne?
Taip. Pavadino ją isterike… Sakė, kad jūs, dvi moterys, esate veltėdės, visą dieną sėdite namie, o dirbančiam vyrui nesugebate išplauti lėkštės…! Jis nevalgė pusryčių, atėjo į mūsų kambarį ir apsirengė. Aš jam pasakiau, ar sunku buvo vakar pačiam išplauti lėkštę, žinojau, kad ryte bus skandalas? O jis ant manęs rėkė! Jis sako, kad tu man išdulkinsi smegenis! Nuėjau į darbą, trenkiau durimis iš visų jėgų, pažadinau kūdikį. Toks įžeidžiantis!
Ar manote, kad vyras, gyvenantis su savo uošve, turi moralinę teisę į tokias išdaigas?
Ar
jo žodžiuose yra nors kiek tiesos
? O gal svainis yra visiškai nuogas, turėtų tylėti ir šypsotis, dėkodamas savo uošvei už tai, kad jį priglaudė? O šie pareiškimai apie „dvi moteris” yra tiesiog nemandagūs
? Ką manote?