Kodėl sovietmečiu valgyklose ir nebrangiose savitarnos kavinėse mėsos patiekalai valgiaraštyje dažniausiai būdavo su guliašu, o kitų kukliai netrūkdavo? Ir tai paprasta…
- Jie atnešė mėsos. Jie atnešė normalios mėsos. Bet ar pasieks virtuvę, kiek ir kiek, dažniausiai priklausydavo nuo vadovybės“, – mano sovietmečio ekspertė konsultantė visais viešojo maitinimo klausimais teta Zina, buvusi Odesos gyventoja, keliavusi visus. virš Sovietų Sąjungos. „Vienoje valgykloje turėjau vadybininkę – ji atrodė kaip tyli, tyli, pilka pelytė, pažiūri į ją ir supranti – priimk kaip latvę, tik… ir jos siela. Tik ten visi taip vogė, kad va, pasidarė baisu. Po dviejų mėnesių aš pabėgau iš ten ir pasielgiau teisingai, tada atėjo OBKhSS ir atidarė, jie sakė, kad ji auksinius žiedus laikė trijų litrų stiklainiuose, susuktuose. Tiesa ar ne – kas žino?
O tada dirbau jaunimo kavinėje, ten turėjome vadybininką – pažiūrėk ir gali atsiųsti čekį! Gerai, ji buvo pakabinta auksu, ji buvo apie save, ji turėjo leopardo rašto sijoną, odinę striukę, ji pati vairavo mašiną. Na, o kas nežinojo, buvo tikras – jis vogė. O buhalteriją turėjo – lengviau pasikarti, nei pranešti. Ideologinis. Tiesa, mano tėtis yra regioniniame komitete, vyras – jūrų kapitonas, jis išvyko į komandiruotes užsienyje, kodėl kažkas taip vogtų ir pardavinėtų mėsą? Bet ir ten virėme guliašą, labai mėgome, ketvirtą valandą jau buvo tuščia, viską suvalgėme!
Fartsa susirinks kavinėje, juokinga – iš po stalo pila kažkieno kompotą iš savų butelių su lipdukais, užkanda guliašu su bulvių koše… toks gyvenimas. – nusijuokė ji.
Turiu turtingą vaizduotę; įsivaizduoju, kaip juodieji prekybininkai jaunimo kavinėje iš po stalo pila brendį ar pigų viskį (nesuprantu kodėl?) ir užkandžiauja guliašu su bulvių koše. Vaizdas pasirodo juokingas. Ir apskritai vaizduojama pajūrio uostamiesčio moralė…
Bet mes kalbame apie guliašą!
— Kaip buvo paruošta, kad net gyslos ten suminkštėjo? – paklausiau tetos Zinos. – Ar ilgai troškinote? Gal spaudžiamas? Ar ką nors pridėjote? Marinuota?
- Kodėl? – Ji pamojavo. – Viskas pagal technologinius žemėlapius – ar mums to reikėjo, išlipti iš savo odos ir užpildyti gumulėlius?
Guliašo receptas iš technologinio žemėlapio pasirodė gana paprastas:
Mėsa – nuo 1800 iki 2200 gramų (priklausomai nuo rūšies, mažiausiai kiaulienos, daugiausia jautienos)
Lydyti gyvuliniai riebalai – 100 gramų
Svogūnai – 300 gramų
Pomidorų tyrė – 200 gramų
Miltai – 60 gramų
Kaip virti:
Mėsa supjaustoma gabalėliais, kurių kiekvienas sveria 20-30 gramų. Idealiu atveju – kubeliais, bet kubelių, ypač jei mėsa yra raukšlėta ir nuopjovos, nepavyks gauti. Kepti ištirpintuose riebaluose ant stiprios ugnies, kol apskrus. Ne visi riebalai sunaudojami – dalis lieka likusiems produktams troškinti.
Tuo pačiu metu troškinama pomidorų tyrė – riebalai (apie 5 proc. pomidorų tyrės masės) ištirpinami puode ir į jį siunčiama tyrė. Troškinimas – nuo 30 iki 50 minučių.
Toliau apkepta mėsa užpilama verdančiu vandeniu arba sultiniu, ten supilama pomidorų tyrė, sandariai užsukamas dangtelis ir viskas troškinama apie valandą.
Kol mėsa troškinasi, susmulkinkite svogūną ir pakepinkite likusiuose ištirpintuose riebaluose, įberdami druskos, pipirų ir miltų – gausis savotiškas padažas. Kai mėsa troškinama valandą (galima ir šiek tiek daugiau), ji užpilama svogūnų mišiniu ir troškinama dar trisdešimt minučių. Likus 5 minutėms iki paruošimo, įdėkite lauro lapą.
Pusantros valandos troškinimo su pomidorais užtenka, kad mėsa taptų minkšta, bet neišsiskleistų.