Visi, gyvenę Sovietų Sąjungoje, prisimena automatus, kuriuose buvo pardavinėjami gardūs gazuoti gėrimai su sirupu ir be jo. Prie jų visada nusidriekdavo ištisos eilės, tačiau stiklinių, iš kurių buvo geriami šie gėrimai, buvo nedaug – viena, daugiausia dvi. Ir įdomiausia, kad šis faktas niekam nekėlė baimės ar gėdos.
Šie automatai pagrįstai laikomi seniai praėjusios epochos simboliu. Jie buvo įrengti visur – universalinėse parduotuvėse ir maisto prekių parduotuvėse, oro uostuose ir geležinkelio stotyse, kino teatruose ir viešbučiuose, aikštėse ir gatvėse. Net ir dabar daugelis žmonių nepamiršo šio gazuoto vandens skonio ir jo kainos.
Reikia pažymėti, kad šie aparatai buvo itin populiarūs. Nebent mūsų amžininkams jie būtų ne visai aiškūs. Faktas tas, kad visiems reikėjo gerti iš vienos nupjautos stiklinės.
1. Ir vienas lauke yra karys, arba kaip gerti iš vienos taurės visiems atėjusiems
Šeštojo dešimtmečio viduryje Maskvoje buvo daugiau nei 10 000 vienetų gėrimų automatų.
Manoma, kad Sovietų Sąjungoje pirmasis saturatorius atsirado trisdešimt antraisiais praėjusio amžiaus metais. Kaip pranešė laikraštis „Večerniaja Moskva”, Leningrado gamyklos „Vena” darbuotojas Agroškinas sugalvojo įdomų aparatinį įrenginį. Jį buvo galima naudoti sodos gamybai beveik kiekvienoje parduotuvėje. Jau šeštojo dešimtmečio pabaigoje tik sostinėje jų buvo sumontuota labai daug – apie dešimt tūkstančių vienetų.
Asortimente buvo paprastos sodos ir su sirupu
Automatas užsiėmė gazuoto vandens be sirupo pilstymu tik už 1 kapeiką už stiklinę, o su sirupu – už tris kapeikas. Kartu buvo siūlomas asortimentas su sirupu – „grietinėlės soda”, „baravykų”, „varpų”, „kriaušių”, „estragonų” ir kt. Vėliau tradicinius skonius papildė kiti skoniai, pavyzdžiui, „Fanta” ir „Pepsi”. Žinoma, jie buvo gerokai brangesni.
Gatvėse šie automatai veikė nuo gegužės iki rugsėjo. Prasidėjus šaltiems orams, jos būdavo uždaromos. Tam buvo naudojamos metalinės dėžės. Mašinų veikimo principas buvo paprastas. Į specialią skylutę reikėjo įmesti monetą, tada būdavo parenkamas skonis, po srove pakišama stiklinė. Jos turinys buvo išgeriamas neišlipant iš aparato, o stiklinė grąžinama į pradinę padėtį.
Skalavimo sistema dažnai prastai išplaudavo stiklines, nes nepavykdavo pašalinti net lūpų dažų pėdsakų.
Prietaisas taip pat turėjo specialiai suprojektuotą angą su grotelėmis apačioje, kad būtų galima plauti stiklinę. Jis buvo apverčiamas aukštyn kojomis ir spaudžiamas iki galo. Vandens srovė išplaudavo indą iš vidaus. Fontanėlis buvo nežymus. Dažnai ant stiklo net likdavo ankstesnio naudotojo lūpų dažų
. Šie aparatai kartkartėmis būdavo aptarnaujami. Visos stiklinės buvo plaunamos karštu vandeniu su soda. Tačiau suprantame, kad ši procedūra nebuvo atliekama kas valandą ar net kasdien. Kyla klausimas, ar SSRS buvo epidemijų? Žinoma, ir nemažai. Bet štai paradoksas – per visą automatų veikimo laiką niekur nebuvo užfiksuota, kad jie būtų infekcijos plitimo
. 2. Ar buvo galima užsikrėsti nuo paprastos stiklinės?
Bendros stiklinės naudojimas galėjo išprovokuoti masinį užsikrėtimą gripu, ūmiomis virusinėmis kvėpavimo takų infekcijomis ir herpesu
Iš karto reikia pažymėti, kad Sąjungoje dažniausiai statistiniai duomenys apie susirgimų skaičių ir rūšis nebuvo atskleidžiami. Apie daugelį pandemijų ši informacija neprieinama ir šiandien. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie H1N1 gripo atmainą, kuri buvo vadinama „rusiškuoju gripu”. Ši problema į valstybę pateko 1977 m. iš Pietryčių Azijos. Didžiausią riziką patyrė dvidešimt penkerių ir dvidešimt penkerių metų amžiaus žmonės.
Teoriškai akiniai, žinoma, taip pat galėjo išprovokuoti infekcijos protrūkį. Infekcijos, perduodamos per įprastus buitinius prietaisus, apima ūminę kvėpavimo takų infekciją, gripą, tą pačią herpeso infekciją, sako E. Utenkova, Kirovo valstybinio medicinos universiteto Infekcinių ligų katedros profesorė.
Tačiau tuo metu niekas nesidomėjo, kaip žmogus užsikrečia tuo pačiu gripu ar ūmine
kvėpavimo takų infekcija
. Atitinkamai nebuvo išsiaiškinta, kas buvo priežastis – kontaktas su sergančiuoju, neplautos ar blogai nuplautos rankos ar bendra stiklinė, iš kurios gėrė ir sergantysis. O nuostabiausia, kad sovietinėje sveikatos apsaugos sistemoje apskritai nebuvo jokių krizių. Dar daugiau, ji buvo laikoma geriausia visame pasaulyje.
Daugelis žmonių suprato, kad gerti iš bendrų indų yra nehigieniška, ir net kūrė baisias istorijas apie automatus
Ar SSRS žmonės suprato, kad naudoti vieną stiklinę visiems gali būti pavojinga, bent jau labai nehigieniška? Kai kurie žmonės tai suprato labai gerai. Būtent šie piliečiai su savimi turėjo asmeninę stiklinę, kurią visada nešiojosi rankinėje. Buvo ir tokių, kurie nepirkdavo gazuoto vandens automatuose ir draudė tai daryti savo vaikams.
Taip pat tarp žmonių sklandė fantastiškos legendos, kad naudojant vieną stiklinę buvo tikimybė užsikrėsti net venerinėmis ligomis, pavyzdžiui, sifiliu. Viena iš tokių legendų gavo bilietą į gyvenimą per aštuntajame dešimtmetyje Maskvoje vykusias olimpines žaidynes, kai į Sąjungą atvyko daug piliečių iš kitų šalių. Būgštavo, kad užsikrėtę afroamerikiečiai naktimis plauna savo lytinius organus stiklinėse
. Nepaisant pasakojimo absurdiškumo, jis tapo vis detalesnis ir perteikė masines baimes dėl sanitarijos. Taip mano Rusijos nacionalinės ekonomikos ir viešojo administravimo akademijos mokslininkų grupės „Aktualaus folkloro stebėsena” vadovė A. Archipova. Sifilis buvo pasirinktas kaip labai nepadori liga, o užsienietis pagrindiniame vaidmenyje atsirado dėl šalies piliečių baimės „svetimiems”. Svaigalas pasirodė tiesiog superinis. Dėl to aparatus imta vadinti „sifilizatoriais”. Nors, jei reikėjo gąsdinti žmones, reikėjo užsikrėsti hepatitu, kuriuo iš tiesų buvo galima užsikrėsti tokiu būdu. Buitiniu būdu sifiliu užsikrėsti neįmanoma.
3. Epochos pabaiga
Mergystės eroje automatų paslauga buvo nutraukta
Jokie gąsdinimai negalėjo „nužudyti” limonadų automatų. Tai padarė laikas ir Sovietų Sąjungos žlugimas
. „Torgmontažas” – organizacija, kuri užsiėmė automatų įrengimu, eksploatavimu ir priežiūra, nustojo tai daryti devintajame dešimtmetyje. Išnykus priežiūros sistemai, nustojo veikti ir automatai. Ilgainiui jie tiesiog tapo šiukšlėmis, o gazuotas vanduo buvo pardavinėjamas visuose prekybos kioskuose. Apie tai papasakojo Deividas Geršzonas, VNIIKhI, kuri kūrė prekybos automatus SSRS, vyresnysis darbuotojas.
Dėl infliacijos gazuotų gėrimų automatų naudojimas tapo nuostolingas
A. Barannikas, to meto „Avtomattorg Nr. 3” direktoriaus pavaduotojas, paaiškino, kad viena iš esminių automatų išnykimo priežasčių buvo posovietinio laikotarpio infliacija. Atsižvelgiant į infliacijos lygį, kas kelis mėnesius visiškai pakeisti monetomis valdomą automatą buvo paprasčiausiai nepelninga.