Devintojo dešimtmečio pabaigoje gyvenome prastai. Mano motina negaudavo atlyginimo, vasarą daugiausia valgydavome maistą iš nedidelio daržo. Laikydavome tik vištas dedekles, nes neturėjome jokių kitų pastatų, išskyrus nedidelę pašiūrę
. Mėsos beveik nebuvo, ji buvo itin reta. Ir štai kas nuostabu, augo normaliai, vystėsi normaliai ir niekas nekentėjo nuo bado. Todėl dabar mane kartais stebina, kai skaitau, kaip kai kurie žmonės putoja, norėdami įrodyti, kad neįmanoma gyventi kasdien nevartojant mėsos. Nežinau, mes gyvenome ir kažkaip niekas nekentėjo. Bet kiekvienam savo.
Taigi mano mama reguliariai gamindavo sriubas. Kasdien šviežios. Ji virdavo paprasčiausias iš to, kas buvo namuose – ryžių, makaronų, su galuškiais, su herkaus dribsniais (iki šiol labai mėgstu), grybų pagal sezoną arba žiemą iš marinuotų grybų, tirštas kvapnias sriubas.
Kai pjaudavome gaidžius ar dedekles, ant kvapnaus naminio sultinio virdavo naminius makaronus – tirštus, kvapnius, maistingus ir labai – labai skanius.
Sriubas mama visada virdavo paprastai – porą bulvių išvirdavo sveikas, prie jų įdėdavo pusę svogūno ir morkos, tada visa tai sumaišydavo ir jau į šį sultinį įdėdavo supjaustytų bulvių, kepimo, grūdų ar daržovių ir virdavo kaip įprasta. Tokie pirmieji patiekalai ant daržovių tyrės sultinio buvo sotesni ir skanesni. Jei viriau su mėsa, ją šiek tiek apkepindavau, tada užpildavau sultiniu, įdėdavau kelias bulves ir tada viskas taip pat, kaip aprašyta aukščiau.
Sriubą su galuškiais, taip pat ir skystakiaušiais, mama visada virdavo labai tirštą – vienos lėkštės mums užtekdavo. Valgydavome paprastai, bet kartu ir gana įvairiai, ypač turint omenyje laiką, o kartais ir visišką pinigų stygių.
O sriubos su troškinta ar konservuota žuvimi – su saira ir bulvėmis bei kruopomis, šprotai pomidoruose su ryžiais ar soromis. Nebrangios ir vėlgi įvairios.
Net ir dabar, kai kartais nežinau, ką gaminti, arba neaišku, ką noriu valgyti, – porą dienų verdu paprasčiausias sriubas ir iškart visi mopingai numoja ranka. Mano mama daržoves sriuboms visada kepdavo ant nedidelio kiekio riebalų – saulėgrąžų aliejaus, taukų, vištienos ar žąsies taukų (rudenį kartais kaimynai pasidalydavo). mėsos nebūdavo, bet būdavo sočiai, svarbiausia – tų riebalų ne pilti ant maisto, o naudoti protingomis dozėmis.