Mūsų močiutės žinojo vieną kitą dalyką apie auklėjimą. Ir mes nekalbame apie ikirevoliucinį pratimą: sovietinis stilius skirtas užauginti žmogų iš didžiosios raidės, pasitikintį savimi, fiziškai išvystytą ir turintį teisingumo jausmą.
Nedaugelis prisimins sovietinį auklėjimą, bet tie, kurie gali, nubrauks nostalgišką ašarą. Mūsų močiutės tikrai mokėjo užauginti tikrą žmogų nuolatinio trūkumo ir ankštų būstų sąlygomis. Kai kurie metodai šiandien gali atrodyti pernelyg griežti, tačiau tai tik tų laikų produktas: tokia buvo sovietmečio moralė. Šeimos vertybės, savigarba, aiškus supratimas, kas yra gerai, o kas blogai, pagarba vyresniems – visa tai buvo įdiegta sovietiniame auklėjime. Papasakosime apie mūsų močiučių triukus, kurių dėka jų buvo klausoma 5, 15 ir 25 metų amžiaus.
Visų pirma, močiutė turėjo išmokyti vaiką savikontrolės.
Drausmė, tvarkingumas, higiena – trys SSRS švietimo ramsčiai. Sovietinis vaikas privalo pasikloti lovą, atlikti pratimus ir išsivalyti dantis iškart pabudęs, o tada – visa kita. Žmogus turi atrodyti tvarkingai, todėl garsėja skalbinių lyginimas iš visų pusių. Toks požiūris į auklėjimą neturi jokių trūkumų, nes nuo vaikystės žmogus įpranta palaikyti tvarką ir savo išvaizdą, ir namus.
Sovietinė močiutė įskiepijo supratimą apie pinigų vertę, bet be fanatizmo
Pinigai uždirbami sunkiu darbu, ir geriau jų neleisti viskam. Tai buvo suprantama visur. Tačiau, skirtingai nei išsivysčiusio kapitalizmo pasaulyje, Sovietų Sąjungoje nebuvo reiškinio, kuris angliškai vadinamas „popieriaus gaudymu“ – fanatišku atsidavimu pinigų gamybai, kai pinigų išgavimas pakeičia visuotines žmogiškąsias vertybes, tokias kaip garbė, savitarpio pagalba, užuojauta. Mūsų močiutės, kaip niekas kitas, žinojo, kaip sunku gyventi iš maisto talonų, todėl jos buvo tos, kurios mokėjo atidėti išteklius net ir sunkiausiose situacijose, neprarasdamos savo žmogiškos išvaizdos.
Močiutė padėjo vaikams išmokti bendrauti ir įskiepijo pagrindines vertybes
Per anksti leisti vaiką į darželį ar lopšelį yra bloga maniera. Jei šeima negali sau leisti pilnaverčių motinystės atostogų ar net „neriboto laiko atostogų“ bent vienam iš tėvų prižiūrėti vaiko, ji laikoma mažiau pasiturinčia nei kitos šeimos. Tačiau nėra nieko blogo panardinti vaiką į aplinką, kurioje jis glaudžiai bendrauja su savo bendraamžiais. Priešingai, toks auklėjimo stilius gali suteikti didelį pliusą socializacijai ir nuo mažens išmokyti jauną pilietį išgyventi grupėje, taip pat paruošti jį teisingoms visuomenėje priimtoms vertybėms. Šeimos auklėjimas yra geras, tačiau svarbu, kad vaikai praleistų laiką be tėvų priežiūros.
Močiutės mokė vaikus užuojautos
„Mumu“ arba „Baltas Bim juodas ausis“ – istorijos, kurios daugeliui sukėlė didelę psichologinę traumą. Imlūs įspūdžiams vaikai galėjo kelias savaites verkti dėl to, kaip žiauriai pasaulis elgėsi su beginkliais gyvūnais šiose knygose. Tačiau nepaisant moralinių kančių, ankstyvas kontaktas su gyvenimo niuansais ir žiaurumais per literatūrą išugdė svarbų įgūdį – užuojautą arba, kaip dabar sakoma, empatiją. Užuojautos sąvoka yra iš esmės svarbi rusų literatūrai, ji buvo tobulinama nuo Karamzino ir Puškino laikų ir leido Tolstojui ir Dostojevskiui tapti pasaulinės literatūros žvaigždėmis. Sovietų Sąjungoje empatija buvo skiepijama nuo ankstyvos vaikystės, įskaitant ir mokyklos literatūros programoje esančius kūrinius, kurie buvo parašyti suaugusiesiems prieš du ar tris šimtus metų.
SSRS močiutės įskiepijo supratimą apie sąžiningo darbo vertę
„Nedaug, bet sąžiningas darbas“ – taip užtikrintai apie savo darbinę veiklą galėtų pasakyti bet kuris SSRS pilietis. Mūsų močiutės buvo įpratusios prie sunkaus darbo, dažnai į sovietinę „darbo rinką“ patekdavo dar nesulaukusios 18 metų ir visą gyvenimą kaupdavo darbo patirtį. Stalino laikais retai kada pavykdavo sau leisti dvi laisvas dienas iš eilės, o penkerių metų planus reikėdavo įgyvendinti per trejus metus, ir toks darbo etika buvo plačiai paplitusi tarp SSRS piliečių. Mūsų mamos ir močiutės, gyvenusios SSRS, buvo būtent tie žmonės, kurie kovojo su tinginyste ir ją nugalėjo. O bandymai kažkaip pergudrauti sovietinę valstybę buvo griežtai baudžiami ir visuomenės smerkiami.
Ar pritariate sovietinėms vertybėms švietime? Galbūt jums patinka savikontrolės akcentavimas ugdant jauną sovietinį žmogų? O gal, priešingai, „Mumu“ skaitymas iki 16 metų, jūsų nuomone, yra per griežtas? Pasidalinkite savo nuomone komentaruose! Sovietinis auklėjimas, žinoma, nebuvo idealus, bet jis tikrai įskiepijo žmonėms tinkamas vertybes.