Sovietmečio mokyklų valgyklose maistas buvo skanesnis nei šiandien patiekiamas restoranuose.
Beveik visur kabėjo plakatai, kuriuose buvo parašyta, kad „Duona – tai viskas”, o ji iš tikrųjų buvo labai skani ir kvapni, be to, nemokama. Pasibaigus
pamokai, moksleiviai eidavo į valgyklą, kur ant prekystalių stovėjo stiklinės su kompotu ir sultimis – tik natūralūs, sveikatai naudingi gėrimai. Tik už
20 kapeikų galėjai pasiimti kompleksinius pietus – pirmuosius, antruosius ir trečiuosius
.
Bet už paprastą sriubą mokėjai 10 kapeikų, už garnyrą su mėsa ar žuvimi – 15 kapeikų.
Desertui moksleiviams buvo siūloma įvairių bandelių ir pyragų. Pavyzdžiui, grietinės pyragas kainavo tik 13 kapeikų, taip pat buvo pyragas su natūralia uogiene
. Jaunesniųjų klasių moksleivius į valgyklą atvesdavo mokytojai ir pasirūpindavo, kad vaikai pavalgytų.
Mokykla dirbo dviem pamainomis, valgykla taip pat dirbo ilgai, o pietų komplektą buvo galima nusipirkti už 20 kapeikų, nes daugelis tėvų dirbo iki vėlumos ir namuose nebuvo kam paruošti maisto.
Štai taip pigiai ir skaniai buvo galima pavalgyti bet kurios mokyklos ar kitos švietimo įstaigos valgykloje.